Apie prakeiksmą “Niekada negana” ir “Turiu dar įrodyti”

Ar pastebite, kad kartais muzika su vaizdu nesutampa? Jog protas ir žinojimas apie save sako viena, o vidinė būsena – visai ką kita, kad pasiekti rezultatai nebūtinai sukelia džiaugsmą ir ramybę, o priešingai – skatina dar uoliau rinkti savo sėkmės įrodymus iš aplinkos, dar labiau stengtis? Kartais net desperatiškai, kad tik sumažėtų ta vidinė neatitiktis. Komandose tyrinėjame vadovų elgesį, kurį atpažįstame iš “Puikiai pavarėte, bet…kitą kartą galite dar geriau!”. Iš vienos pusės – tai tiesa, visada galime geriau, greičiau, šauniau, tiksliau, tik yra ir kita pusė – ilgainiui tai nebedžiugina, generuoja nerimą, neįvertinimo jausmą, ima per daug kainuoti, mažina motyvaciją – kam stengtis, juk net nėra laiko pasidžiaugti, vis tiek, ką bedarytume bus nepakankamai…

Taip veikiame ir asmeniniame gyvenime, esu tą patyrusi ir pati. Tarptautinio verslo magistras, ICF koučerio sertifikatas, podiplominės geštalto terapijos studijos, dešimtys lyderystės mokymų, dešimtmečiai vadovavimo patirties, suvaldyti milijoniniai projektai, užauginti puikūs penki vaikai, sėkminga santuoka, sukurtas verslas ir namai, nuostabios draugystės – įrodymų apie prasmingą ir sėkmingą gyvenimą, atrodytų, turiu daugiau negu pakankamai. Šalia to – nuolatinė kova su tuo įkyriu, vis prabundančiu vidiniu gyventoju, kuris nepasiduoda nei logikai, nei pasiekimams. „Ir vėl nepakankama(i)“ – cypia jis ir išnyra kaip koks šešėlis, nepraleidžiantis saulės ir trukdantis pilna krūtine įkvėpti gyvenimo, pasimėgauti spinduliais.

Terapeuto kabinete ši tema taip pat skamba nuolat – kaip spąstai, kaip koks laikmečio prakeiksmas, kurio neišsklaidžius, net ir patys sėkmingiausi žmonės nenustoja suktis “Turiu dar įrodyti” ir “Niekada negana” karuselėje. Nesvarbu, kiek diplomų, apdovanojimų, gražių santykių, aplinkinių pripažinimo – giliai viduje juntama skausminga tuštuma ir abejonės dėl savo vertės. Tuomet ieškome, iš kur tas balsas. Švelniais žingsneliais attkeliaujame prie atsakymų, kieno tai žodžiai, kam jie tarnauja, kada jų reikėjo, kad išgyventumėm, įtiktumėm, įrodytume, būtume pamatyti, kokiais esame. Kelionės pabaigoje randasi žinojimas, kad tai nėra Tiesa apie mus – tai tik senas, svetimas, netyčia prasmukęs, iki šiol nepastebėtas gyventojas, su kuriuo šiandien jau pats laikas atsisveikinti.

Kaip atpažinti tą gyventoją?

• Nuolat stengiuosi, bet viduje jaučiu tuštumą,

• Kiekvienas pasiekimas atneša trumpą palengvėjimą, bet ne ramybę,

• Vis atrodo, kad reikia dar, geriau, tobuliau,

• Jeigu sekasi – man taip netyčia nutiko,

• Jeigu kažkas nepavyko – tai pati(s) kalta(s), juk žinojau, kad nepakankamai gera(s)/sugebu/darau

Kas slypi už to jausmo?

Nepakankamumo jausmas dažnai yra sena, neįsisąmoninta patirtis. Jis gali būti:

• Tėvų ar autoritetų balsas vaikystėje

• Būdas prisitaikyti: „Jei būsiu geriausia(ias), manę pamatys“

• Gynybinė reakcija: „Aš turiu vertę tik darydama(s), o ne būdama(s)“

Nuo ko pradėti susitikimą su tuo balsu? Paklauskime savęs:

• Kieno tai balsas manyje?

• Kada pirmą kartą pasijutau nepastebėta(s)?

• Kam bandau įrodyti? Ko laukiu mainais?

• Kaip atrodytų “pakankama(s)”?

• Kas būtų, jei žinotum, kad jau esi pakankama(s)?

Kaip gi atrasti tą ramybę?

1. Atpažinti tą balsą ne kaip tiesą apie save, o kaip seną istoriją.

2. Paklausti, nuo ko jis vis dar mane saugo.

3. Iš naujo peržiūrėti savo pasirinkimus – kurie veda į nuolatinę kovą, o kurie – į gyvenimą.

4. Atsisakyti kaltės – net tada kai nesu tobula(s), mano buvimas – jau dovana.

5. Susigrąžinti teisę ne tik duoti, bet ir gauti.

Juk net kai pasaulis aplinkui triukšmingas, skubantis, konkuruojantis, griūvantis – mes esame sau Namai ir turime nepalaužiamą pamatą: meilę, tikėjimą ir švelnumą. O to jau daugiau, nei pakanka