Kai kalbame apie vidinę komunikaciją ir žmonių nesusikalbėjimo priežastis, remdamiesi įprasta teorija, dažniausiai minime komunikacijos barjerus, kurie trukdo vieniems kitus išgirsti ar suprasti (fiziniai barjerai, siuntėjo/gavėjo barjeri ir pan.) Kai kalbame apie psichoterapinį požiūrį organizacijose, didesnį dėmesį skiriame komandos narių elgsenai, organizacinei kultūrai, psichologiniam saugumui, kitaip tariant – kalbame apie organizacijos sveikatą šiek tiek platesne ir gilesne prasme. Juk dažniausiai nesusikalbėjimas įvyksta dėl mums būdingų elgesio modelių.

Žmonės iš savo aplinkos ir patirties atsineša skirtingus elgesio modelius, kurie ne visuomet padeda kurti tvarius tarpusavio santykius, o neretai – ir trukdo. Psichoterapeutas komandai padeda tyrinėti ir suprasti kaip mes veikiame vieni su kitais, atpažinti kiekvienam savo elgesį. Pvz. gal aš vengiu atviro kontakto, gal projektuoju, ką žmogus pasakys ar kaip elgsis vienoje ar kitoje situacijoje, gal aš laikausi įsikibęs įsisenėjusių nuostatų, kurios man trukdo suprasti ir priimti kitaip mastančius, gal aš nuolat perženginėju kitų žmonių ribas arba nemoku brėžti savųjų, gal esu linkęs nutylėti ir neišsakyti nei savo minčių, nei jausmų, gal esu įsitikinęs savąja “tiesa” ir nuvertinu visus, kurie turi kitokią nuomonę, o gal tiesiog tiesiog turiu tokį stiprų nesaugumo jausmą, kad nieku gyvu nerizikuosiu ir rinksiuosi tik saugiai pramintus takelius, kas reiškia, kad vargu ar aš galiu būti lankstus neapibrėžtose situacijose. Kai komandos sesijos metu pradedame atpažinti sau labiausiai būdingus elgesio modelius, saugioje aplinkoje, padedant terapeutui (t.y. atspindint, užduodant tikslingus klausimus, reflektuojant) mokomės juos keisti ir kurti kuo atviresnį santykį su kitais komandos nariais. Mokomės atvirai reikšti mintis ar paprašyti pagalbos, tikrinamės savo hipotezes (ar čia faktas, ar fantazija), atpažįstame savo suprojektuotus scenarijus, įsivardiname, kurios nuostatos mums labiausiai trukdo, mokomės sakyti “ne” ir brėžti ribas, atpažįstame kritikos ir vertinimo/nuvertinimo gaideles ir daugelį kitų dalykų. Tokiu būdu pamažu artėjame ir prie psichologinio saugumo darbe, kuriame savo organizacijoje psichologinę gerovę. Juk tik sveikoje aplinkoje žmogus gali atskleisti savo potencialą, susitvarkyti su stresu, įgyti atsparumo neapibrėžtumui ir pokyčiams, galų gale produktyviai dirbti ir kurti vertę. Taigi psichoterapeutas padeda keisti tuos nusistovėjusius ir trukdančius elgesio modelius, ir tai daro kartu su komanda “čia ir dabar” sesijos metu, komandos stiprinimo procese. Atskiras darbo laukas gali vykti išskirtinai tik su vadovų komanda – juk ne veltui sakoma, jog “vadovavimas – tai nusivylimų valdymas” ir jam reikia išskirtinio dėmesio ir kompetencijos.

Kita, ne mažiau svarbi psichoterapinio darbo su komandomis pusė – susitarimai ir norimos ateities modeliavimas. Kaip dažnai komandos žino, ką reikia daryti, bet dar dažniau – nesusitaria, kas ir kaip tą turėtų padaryti! Ir čia jau gvildenamos asmeninės atsakomybės, rolių, lūkesčių, įgalinimo ir lyderystės temos. Psichoterapeuto vaidmuo grupėje neretai transformuojasi į moderatoriaus ar mediatoriaus vaidmenį, kuomet reikia nutiesti tiltus tarp “mes ir jie”, susiderinti lūkesčius, susitarti dėl įsipareigojimų vieni kitiems, efektyviausiu būdu įdarbinti savo potencialą ir patirtį.